Antradienį per LTV žiūrėjau laidą “Pinigų karta” (tikriausiai vienintelė LT laida, dėl kurios verta įsijungti televiziją), kurioje kalbėjo apie neseniai susiformavusią akcinių pirkėjų kartą Lietuvos prekybos centruose (laidos įrašą galite peržiūrėti čia). Nutariau ir aš parašyti apie įvairias prekybos centruose vykdomas akcijas ir jų siūlomas nuolaidų programas.
Tikras nuolaidų kortelių ir įvairių akcinių programų bumas Lietuvoje prasidėjo prieš keletą metų, kada vienas po kito didieji prekybos tinklai, degalinės, kavinės, teatrai ir kitos įmonės klientams pradėjo siūlyti įsigyti nuolaidų korteles. Nors Lietuvoje lojalumo programos dar ganėtinai naujas reiškinys, pasaulyje tai jau seniai naudojama. Pirmąją didelę lojalumo programą paskelbė Amerikos avialinijos (American Airlines) 1981 metais. Ši nuolaidų programa nuolatiniams klientams leido kaupti nuskristas mylias ir jas vėliau iškeisti į nemokamus skrydžius. Apskritai, JAV susiformavusios lojalumo programų tradicijos, dėl gerų sąlygų verčiančios klientus rinktis vienos įmonės produktus ar paslaugas.
Lietuvoje viskas kiek kitaip. Tikriausiai dažnas turite ne vieną nuolaidų kortelę, o galbūt net atskirą dėklą joms (man į piniginę jos visos jau nebetelpa). Lietuvoje praktiškai kiekviena didesnė įmonė klientams siūlo dalyvauti nuolaidų programoje (rinkti taškus, gauti nuolaidą, kaupti litus ir pan.). Ir visos šios lojalumo programos kažkuo panašios: jeigu Maxima pasiūlys 1 proc. nuo pirkinių sumos, tai tokią pačią nuolaidą tikėtina pasiūlys ir Iki su Norfa. Pastebiu, kad šiuo metu vykstančios nuolaidų programos Lietuvoje neskatina rinktis vienos įmonės produktus ar paslaugas. Galiu pateikti ir pavyzdį. Ilgą laiką naudojausi Neste degalinių nuolaidų programa ir gaudavau 7 centų nuolaidą už kiekvieną litrą degalų. Tačiau įsigijęs Swedbank kreditinę kortelę, su ja pradėjau gauti didesnę nuolaidą (10 centų už litrą) kitame pigių degalinių tinkle – Alexela. Taigi Neste nuolaidų kortelė dabar guli nenaudojama, nes abejose degalinėse kuro kainos panašios, o nuolaida didesnė Alexela degalinėse.
Žinoma, konkurencinėje kovoje tarp įmonių laimi vartotojas. Tačiau dažnai pirkėjas nežino, kad įvairiomis akcijomis būna apgautas prekybininkų. Šiuo metu prekybos centruose labai populiarios lipdukų akcijos – perki už tam tikrą pinigų sumą ir gauni akcijos lipduką. Pavyzdžiui, prekybos tinklas Rimi vykdo lojalumo programą “JUMS”. Jos esmė tokia: už išleistus 20 litų gaunamas vienas akcijos lipdukas, o surinkus reikiamą jų kiekį galima pigiau įsigyti vieno gamintojo indus. Pavyzdžiui, už 50 akcijos lipdukų ir dar iš savo piniginės pridėjus 30 lt, galima įsigyti Pyrex troškintuvą, kurio kaip tikrą kainą Rimi nurodo 129 litus. Toks pats troškintuvas Amazon.com kainuoja apie 7 dolerius (~18 litų).
Taigi žmogus, išleidęs prekybos centre 1000 litų (gavęs 50 akcijos lipdukų) ir dar sumokėjęs 30 litų, įsigyja daiktą, kurio tikra vertė – 18 litų.
Iš kitos pusės, aprašytas atvejis galėtų būti naudojamas kaip geros lojalumo programos, naudingos pardavėjui, pavyzdys. Žmogus, nors ir supranta, kad galbūt tie indai jam nelabai reikalingi, bet vedamas vieno tikslo (kuo greičiau surinkti 50 lipdukų ir už juos nemokamai gauti mažavertį prizą), verčiamas apsipirkti viename prekybos tinkle.
Tačiau kalbant apie nuolaidų korteles aš pasigendu lankstumo. Pavyzdžiui, su Ačiū nuolaidu kortele išleidęs 1000 lt, aš gaučiau 10 lt premiją, kurią galėčiau išleisti pirkiniams. Sakyčiau labai juokinga pinigų suma, be to, tokią pačią premiją man pasiūlytų Iki ir tikriausiai Norfa. Todėl Maxima savo nuolaidų programa nesiūlo man pirkti būtent jų prekybos centruose.
Apskritai situacija panaši su beveik visomis nuolaidų programomis. Manau, prekybininkai turėtų neapsiriboti vien tik nuolaidų ar premijų kaupimo siūlymu, o galėtų pamąstyti apie tokias lojalumo programas, kurios verstų pirkti viename prekybos tinkle ar naudotis vienos įmonės paslaugomis. Turėtų pamąstyti apie nuolaidų programas, pirkėjui sukuriančias kokią nors pridėtinę vertę. Kad ir nemokami maišeliai prekybos centruose lojaliems pirkėjams (aš vis dar nesuprantu, kaip prekybos tinklai vis dar drįsta už juos rinkti 15-30 centų rinkliavą). Arba asistentas, padedantis apsipirkti. Pavyzdžiui, visai malonu būtų tokiam asistentui pateikti pirkinių sąrašą, o pačiam ramioje prekybos centro aplinkoje išsidrėbti ant sofos. Tai aš suprasčiau kaip tikrą prekybininkų požiūrį į lojalų klientą, nes dabar prekybininkams pirkėjas yra žmogus, iš kurio stengiamasi išspausti kiek įmanoma daugiau pinigų.
). Mano nuomone, šioje situacijoje blogiausia yra tai, kad tiek teisėjas, tiek tyrėjas “nesigaudo” informacinėse technologijose ir kažin , ar patys žino už ką baudžia. O gal tik bando pažodžiui traktuoti įstatymo raidę? Dėl šios priežasties nustebčiau, jeigu Linkomanijos vartotojas būtų pripažintas kaltu.
Naujausi komentarai