Evaldas Liutkus

Panašu, kad Linkomanijos byloje dedamas taškas. Skaitykite 15min.lt apie Kauno apylinkės teisme vykusį posėdį. Nors teismas savo sprendimą skelbs dar tiktai kitą savaitę, manau, tas sprendimas jau ganėtinai aiškus. Labiausiai iš šio posėdžio pralinksmino tyrėjo atsakymas į klausimą “kokią specialią įrangą jie naudojo įrodymams rinkti” (pasirodo, naudojo kompiuterį ). Mano nuomone, šioje situacijoje blogiausia yra tai, kad tiek teisėjas, tiek tyrėjas “nesigaudo” informacinėse technologijose ir kažin , ar patys žino už ką baudžia. O gal tik bando pažodžiui traktuoti įstatymo raidę? Dėl šios priežasties nustebčiau, jeigu Linkomanijos vartotojas būtų pripažintas kaltu.

p.s. Išteisinus šį Linkomanijos vartotoją tikriausiai būtų nutraukta visa byla, nes nebebūtų prasmės su kitais bylinėtis.

Vakar rašydamas straipsnį apie internetinius komentarus ne vieną kartą panaudojau žodį tinklaraštis. Prisipažinsiu, kad labai dažnai nesusimąstydamas blogus vadindavau tinklaraščiais. Tačiau šiandien susimąsčiau, kad šis žodis neturi nieko bendro su blogu – žodžiu, kurį kalbininkai, mano nuomone, netinkamai pabandė sulietuvinti. Visada stengiuosi rašyti taisyklinga lietuvių kalba, bet tokių žodžių kaip vaizduoklis (monitorius), žiniaitinklis (internetas), tarnybinė stotis (serveris) ar byla (failas) niekada neapsiverstų liežuvis naudoti gyvojoje kalboje. Tai kodėl turėčiau taip rašyti.

Žinoma, gerai kad kalbininkai stengiasi išsaugoti unikalią lietuvių kalbą. Tačiau bandydami sulietuvinti techninius terminus dažnai prasilenkia su elementaria logika. Manau, kad techninių terminų vertimu turėtų užsiimti ne patys filologai, o tos srities profesionalai. Kad ir žodis žiniatinklis (angl. Web). Juk jau seniai internetas tapo ne tik žinių šaltiniu, bet ir atskira verslo ar pramogų šaka.

Tačiau su didžiausia problema susiduriama tada, kai skaitoma lietuviška literatūra, kurioje naudojami išversti terminai. Kažkada teko skaityti knygą anglų kalba, o po to pavartyti tą pačią knygą, išverstą į lietuvių kalbą. Beskaitant lietuvišką knygą susidarė įspūdis, kad tai ne ta pati knyga – daugelio terminų nesupratau.

Mano nuomone, lietuvių kalbininkai galėtų pasinaudoti kitų šalių praktika ir daugelį techninių terminų ne versti, o sulietuvinti (pridėti žodžių galūnes). Jeigu pačiam reikėtų pradėti skaityti techninę literatūrą (paprastai susijusią su kompiuteriais) lietuvių kalba, tikriausiai tektų išmokti daug naujų žodžių. Beje, pasinaudodamas Google Translate, patikrinau kaip verčiamas angliškas žodis Blog į kitas kalbas. Daugumoje kalbų buvo paliekamas tas pats žodis.

Einu šiandien Gedimino prospektu ir žiūriu pristatyta palapinių – ūkininkai pardavinėja žuvis, dešras, kumpius, pirštines. Galvoju, gal jau Kaziuko mugė prasidėjo. Bet pažiūriu į ant šalitgavių sukastą sniegą ir suprantu, kad dar ne pavasaris. Pasirodo, sekmadieniais pagrindinėje šalies reprezentacinėje gatvėje vyksta ūkininkų turgus. Lygiai toks pats kaip ir garsiajame Kalvarijų turguje. Tik čia ūkininkai savo gaminius pardavinėja tarp gražiai išpuoštų pastatų, jeigu neklystu ant 100 mln. litų kainavusio grindinio. Ir, žinoma, didesnėmis nei parduotuvėse ar kitose turgavietėse kainomis (rūkytos skumbrės kilogramas – 20 litų, obuoliai – 2-4 litai, dešros – 20-40 litų, pirštinės – 50 litų).

Skaityti toliau

Atšilus orams ir pradėjus tirpti sniegui gatvėse atsirado daug vandens. Kaip tik tuo metu pastebėjau, kad viena pora turėtų žieminių batų pradėjo leisti vandenį. Kadangi labai mėgstu ilgus pasivaikščiojimus bet kokiu oru, tai nelabai malonus jausmas vaikščioti  suprakaitavusiomis kojomis. Tuo labiau, jeigu vienas batas praleidžia vandenį ir pusė pėdos yra šlapia. Todėl nutariau nusipirkti batus su Gore-Tex danga. Tiesą sakant tokius batus ketinau įsigyti jau seniau, bet už nusižiūrėtus nelabai norėjau mokėti 650 litų. Neseniai vienoje batų parduotuvėje buvo išpardavimas ir batus įsigijau už pusę kainos. Iš karto įspėju, kad šis įrašas nėra reklaminis – tikrai neatstovauju nė vieno batų gamintojo. Tiesiog norėjau pasidalinti patirtimi, galbūt bus naudinga ir kitiems renkantis naujus batus.

Skaityti toliau

Video apie tai, kaip genys gina savo namus nuo įsibrovėlės:

(ronnie44052 nuotrauka)

Nors neturiu televizoriaus (ne todėl, kad negalėčiau jo nusipirkti, bet todėl, kad man jo nereikia), bet kartais televiziją pasižiūriu per internetą. Vakar kažkaip netikėtai per TV3 šiek tiek žiūrėjau Chorų karus. Vieni dainavo geriau, kiti prasčiau. Bet kai pradėjo dainuoti Kazimiera Prunskienė duete su Edvardu Kaniava, nervai nebeatlaikė ir televiziją išjungiau. Suprantu, ne visiems gamta davė gerą balsą, bet jie viešai ir nedainuoja. Kai Prunskienė scenoje pradėjo žviegti, kilo keletas minčių apie įvairius šokių, dainių ar chorų konkursus.

Visų pirma, nesuprantu, kodėl keletą pastarųjų metų šie konkursai vis dar rodomi Lietuvos televizijose. Dabar tikriausiai kiekvienos televizijos garbės reikalas yra surengti “dešimtuką”, scenoje pastatyti šokančius ar dainuojančius žmones, prieš sceną – jų pasirodymą komentuojančius. Kiekvienoje televizijoje matomi tie patys veidai, o pačių konkursų mintis ta pati – pasirodymas, komisijos komentaras ir žiūrovų balsai. Negi Lietuvos televizijos nesugalvoja nieko naujo? Kur dingo pažintinės laidos? Kur išlikimo realybės šou?

Galima pagalvoti, kad tokį televizijų programų pasirinkimą lemia tie neaiškūs stebuklingųjų statistikos dėžučių turėtojai, formuojantys visuomenės nuomonę apie žiūrimiausias laidas. Bet man tai labiau panašu į televizijų bandymą taupyti – juk “dešimtuką” surengti visada pigiau nei investuoti į įdomios laidos kūrimą.

Antra kilusi mintis – tai bandymas į vieną bendrą masę sumaišyti profesionalumą ir menkavertį turinį. Niekaip nesuprantu kaip operos dalininkas gali būti sugretinamas su dainuoti nemokančiu. Kodėl televizijos vis dar groja radžius, zvonkes ir panašias nesąmones?

Iškėlęs šiuos klausimus sau, priėjau vieną atsakymą – tikriausiai televizijos programos skirtos ne mano amžiaus žmonėms. Tikriausiai reikia dar suaugti, kad galėčiau žiūrėti tokį šlamštą. Jeigu taip, tai aš niekada nenorėčiau suaugti, sėdėti ant sofos prie žydrojo ekrano ir stebėti chorų karus…

(Rimanto nuotrauka)

Lygiai prieš 19 metų, neseniai buvau atšventęs savo ketvirtąjį gimtadienį. Pakankamai didelis amžius, kad suprastum, kam reikalinga smėlio dėžė ar mediniai traukinukai, bet labai mažas amžius, kad galėtum kažką vertinti. Miglotai atsimenu, kad gulėjau lovoje ir žiūrėjau medinį televizorių. Rodė kažkokius tankus. Žmonės degino laužus. Vėliau gulėsi po tankais. Dėl kažko kovojo. Kažkuo tikėjo. Kažko norėjo.

Praėjus kažkuriam laiko tarpui tie įvykiai pradėti aprašinėti istorijos vadovėliuose. Su gausiomis iliustracijomis, tomis pačiomis tankų nuotraukomis. Daug faktų ir viena data – sausio 13 d. Tačiau faktai labai greitai užsimiršta, ypač pačiam nedalyvavus tuose įvykiuose. Ir lieka tik data, viena iš 365 metuose…

„XX amžiuje apie sienas buvo daug kalbama: Kinijos siena, Berlyno siena, „Pink Floyd“ siena, valstybės siena, Raudų siena, pasaulis be ribų, atvira visuomenė, susvetimėjimo sienos ir kitokios nesąmonės. Kad ir ką žmonės būtų norėję pasakyti, vienokiu ar kitokiu pavidalu jų kalboje slypėjo arba sienos baimė, arba baimė, kad sienos nebėra, ir nebus į ką atsiremti, nebus kam suversti bėdos dėl savo nelaimių, neryžtingumo ir nesėkmių.“ (Sigitas Parulskis, “Murmanti siena”). Taip, kaip rašo istorijos vadovėliuose, politinės sienos griuvo. Sugriuvus kažkam žmogus visada pasijaučia laisvas. O jeigu dar griūva ne tavo namo siena, tai ir laimingas. Tačiau niekada nesužinojau, kas tai yra laisvė. Tikriausiai visada tai man buvo savaime suprantamas dalykas. Todėl sunku įsivaizduoti, kokios sienos buvo griaunamos prieš 19 metų.

Apie sienas turėtų daug išmanyti statybininkai. Jeigu pažinočiau kokį tipą, statantį Angliją ar Airiją, būtinai paklausčiau apie laisvę ir sienas. Tokie daug išmano apie sienų tvirtumą. Tačiau tuo pačiu ir bijočiau, kad jis man gali atsakyti tais keliais man jau žinomais kitapus buvusios sienos parašytais žodžiais.

Paklausti apie sienas ir laisvę, žinoma, būtų galima ir jaunesnių už save, per valstybinių švenčių koncertus miesto aikštėse mosikuojančių išdalintomis trispalvėmis. Arba medinėje bakūžėje gyvenančios moterėlės, kuriai paštininkė kas mėnesį atneša 412 litų pensijos. Tikiu, kad pasakojimai būtų skirtingi. Jaunesniems sienos mažai rūpėtų, nes kad ir kaip keiktume statybininkus, bet nė viena jų statyta nepriklausoma siena dar nenugriuvo. Bet štai bakūžėje gyvenanti moterėlė tikriausiai pasakotų, kad medinės namo sienos jau baigia sugriūti. Ir nėra su kuo jų atremti. Nebe tas amžius, kad kažką ramstytum…

Nujaučiu, kad taip ir nugyvensiu savo gyvenimą, nesužinojęs, apie kokias sienas kalbama, apie kokią laisvę. Ir kiekvieną kartą mintyse kartosiu tą datą. Visai kaip koks amerikietis, garsiai žiaumojantis riebų kalakutą ir nežinia kam dėkojantis. Tačiau apie laisvę visada man daug ką pasakys šie rašytojo S.Parulskio žodžiai (nors parašyti ir ne Sausio 13-osios kontekste):

Kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas kaip tik rengėsi paskelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Tačiau moteris pasikvietė garažą tvarkiusį vyriškį ir jiedu aktą pasirašė anksčiau nei tautos išrinktieji. Staiga pasirodė moters teisėtas vyras, kuris neturėjo pasirodyti – parlėkė namo, tikėdamasis išgirsti signatarų balsus.

Vyras, žmona ir meilužis stovėjo prieš televizorių ir kartu su visa tauta giedojo Lietuvos himną, tačiau vyras šnairomis vis dėbčiojo į sofą, ant kurios buvo likusi dėmė. Dėmė priminė Lietuvos žemėlapio kontūrus.

Sigitas Parulskis “Murmanti siena”

Pagaliau sulaukėme sniego ir rytinėje Lietuvos dalyje. Vilniuje sninga nuo praeitos nakties. Tačiau kaip jau tampa įprasta, kelininkai nė nesivargina nuvalyti sniego nuo gatvių. Važiavau praeitą naktį, tai Vilniaus gatvės buvo pilnos sniego. Kadangi šiandien visą dieną snigo, tai gatvėse sniego dar daugiau. Ir niekas nevalo. Šiandien važiuodamas per visą miestą mačiau tik vieną smėlio barstymo mašiną. Tiesa, panašu, kad ir ta tik “prasukinėjo” kilometrus, nes smėlio nebarstė. Kadangi visi vairuotojai stengiasi važiuoti labai negreitai ir saugiai (po sniegu vietomis susidaręs ledas), tai prie pagrindinių sankryžų susidaro didžiulės spūstys. Nesuprantu, ar nevalydami gatvių kelininkai bando sutaupyti pinigų, ar tiesiog savaitgalį nutarė nedirbti.

Tiesa, visą savaitę, kai sniego nebuvo, kelininkai labai atsakingai gatves barstė druska. Nors gatvės buvo sausos, visi vairuotojai turėjo važinėti pabalusiomis nuo druskos mašinomis. Dėl tokio jų elgesio tik švaistomi pinigai, kurių nebelieka sniego valymui. Todėl ir tenka girdėti pasiteisinimus apie sumažėjusį finansavimą, darbuotojų trūkumą ir pananšius. Jeigu kelininkai pasistengtų nuvalyti gatves, galbūt pavyktų išvengti panašių eismo įvykių.

(Brit. nuotrauka)

Pastaruoju metu, skaitydamas straipsnius didžiausiuose šalies portaluose, susiduriu su situacija, kad dažnai pasitaiko tokių straipsnių, kuriuos skaitydamas įtariu, kad juose reklamuojama kokia nors įmonė, produktai ar paslaugos. Žinoma, tokia reklama – tai ne judantis interneto puslapio skydelis. Straipsnyje neparašoma, kad tai reklama, to taip lengvai neįžvelgsi. Tik iš bendro konteksto tai galima suprasti.

Tarkime, kad ir šis prieš mėnesį Lrytas.lt portale skaitytas straipsnis “Vagys į svetimą butą eina kaip į savo”. Jame žurnalistė kalbina du kalėjime sėdinčius patyrusius vagis, kurie pasakoja, kaip paprasta įsilaužti į bet kurio žmogaus butą ir jį apvogti. Visų pirma, vagių pasakojimas atrodo labai tendencingas, nes pasak jų neapsaugo niekas – nei šarvuotos durys, nei geros spynos, nei signalizacija. Logiškai mąstant, nieko nėra neįveikiamo, bet būtent šios priemonės laikomos vienomis saugiausių. Antra, žurnalistė, baigusi pokalbį su vagimis, pateikia straipsnio apibendrinimą – remdamasi “Lietuvos draudimo” duomenimis parašo, kiek ši kompanija apvogtiems klientams yra išmokėjusi pinigų. Labiausiai stebina tai, kad paminama tik vienintelė draudimo bendrovė. Todėl kyla įtarimas, kad šiame straipsnyje reklamuojama minėta draudimo bendrovė, o turto draudimas pateikiamas kaip bene vienintelė apsaugos nuo vagių priemonė. Įtarimą dar labiau sustiprina intensyviai vykdoma “Lietuvos draudimo” būsto turto draudimo reklamos kampanija, siūlanti vieną kvadratinį metrą būsto mėnesiui apsidrausti už 50 centų.

Tai tik vienas pavyzdys, tačiau tokių galima surasti daugiau. Viena aišku, kad internetinė reklama (kaip beje ir kitų formų) praranda savo didelę pardavimo galią. Tam didelės įtakos turi tokios reklamos naršyklėse blokavimo programos kaip AdBlock. Remiantis 2006 metų duomenimis, daugiau nei pusė visų interneto vartotojų savo kompiuteriuose buvo įdiegę reklamos blokavimo programinę įrangą. Kita vertus, reklama savo dabartine forma man primena gatvėje dalinamus lankstinukus – negalvodamas jį paimi, bet taip pat negalvodamas ir net neperžvelgęs turinio išmeti į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę. Todėl aišku ir tai, kad reklamos pardavėjai jau suprato šias problemas ir pradėjo ieškoti naujų reklamos būdų. Mano nuomone, straipsniai su užslėpta reklama kuo toliau, tuo labiau populiarės. Tokia reklama man primena istorijas apie 25 kadrą, kai daromas moksliškai neįrodytas poveikis žmogaus smegenimis ir jo pasirinkimui. Ypač didelę įtaką tokia reklama galima daryti paaugliams. Pavyzdžiui, paskelbti straipsnį apie naujausias drabužių madas, o pabaigoje įdėti nuotraukų su paaiškinimu, kokie gražūs yra konkretaus gamintojo drabužiai.

Esu optimistas ir tikiu, kad tokio tipo reklama gali išstumti dabartinius įkyrius skydelius interneto puslapiuose, sumažinti reklamos kiekį televizijoje ar gatvėse. Tačiau tuo pačiu esu realistas ir suprantu, kad tokio tipo reklama gali gyvuoti tik kaip priedas prie klasikinės reklamos. Ir labai bjaurus priedas, kuriam sukurti pasinaudojama socialine inžinerija ir kurios tikslas yra manipuliuoti žmonėmis, jų pasirinkimo įpročiais. Kita vertus, užslėpta reklama galėtų visiškai sugriauti ir taip jau menką pasitikėjimą žiniasklaida…

(© 15 min)

Šiandien Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė dar viena istorija apie žiaurų elgesį su gyvūnais – grupė vaikinų nuo aukšto tilto numetė šunį. Apie tai rašo Lietuvos rytas, 15 min ir kiti dienraščiai. Video, kaip viskas atrodė, galima pamatyti čia. Vaikino, taip žiauriai pasielgusio su gyvūnu, tapatybė nustatyta ir jo ieško policija.

Nesiryžtu daryti išvadų, tikriausiai daugelis panaudotų tuos pačius rusiškus žodžius. Tačiau žiūrint video kilo keletas klausimų. Ar šuo būtų numestas, jeigu niekas nebūtų filmavę, jeigu nebūtų galimybės nufilmuotą medžiagą patalpinti internete? Ar visa “virtualizacija” ir socialiniai tinklai galiausiai neatsigręš prieš tikrąsias žmogiškąsias vertybes? O galbūt jau nebeegzistuoja jokių vertybių – tik virtualaus gyvenimo sukurta iliuzija? Manau, kad šiuos klausimus kada nors panagrinėsiu atskiru įrašu.