Evaldas Liutkus

Panašu, kad Linkomanijos byloje dedamas taškas. Skaitykite 15min.lt apie Kauno apylinkės teisme vykusį posėdį. Nors teismas savo sprendimą skelbs dar tiktai kitą savaitę, manau, tas sprendimas jau ganėtinai aiškus. Labiausiai iš šio posėdžio pralinksmino tyrėjo atsakymas į klausimą “kokią specialią įrangą jie naudojo įrodymams rinkti” (pasirodo, naudojo kompiuterį ). Mano nuomone, šioje situacijoje blogiausia yra tai, kad tiek teisėjas, tiek tyrėjas “nesigaudo” informacinėse technologijose ir kažin , ar patys žino už ką baudžia. O gal tik bando pažodžiui traktuoti įstatymo raidę? Dėl šios priežasties nustebčiau, jeigu Linkomanijos vartotojas būtų pripažintas kaltu.

p.s. Išteisinus šį Linkomanijos vartotoją tikriausiai būtų nutraukta visa byla, nes nebebūtų prasmės su kitais bylinėtis.

Vakar rašydamas straipsnį apie internetinius komentarus ne vieną kartą panaudojau žodį tinklaraštis. Prisipažinsiu, kad labai dažnai nesusimąstydamas blogus vadindavau tinklaraščiais. Tačiau šiandien susimąsčiau, kad šis žodis neturi nieko bendro su blogu – žodžiu, kurį kalbininkai, mano nuomone, netinkamai pabandė sulietuvinti. Visada stengiuosi rašyti taisyklinga lietuvių kalba, bet tokių žodžių kaip vaizduoklis (monitorius), žiniaitinklis (internetas), tarnybinė stotis (serveris) ar byla (failas) niekada neapsiverstų liežuvis naudoti gyvojoje kalboje. Tai kodėl turėčiau taip rašyti.

Žinoma, gerai kad kalbininkai stengiasi išsaugoti unikalią lietuvių kalbą. Tačiau bandydami sulietuvinti techninius terminus dažnai prasilenkia su elementaria logika. Manau, kad techninių terminų vertimu turėtų užsiimti ne patys filologai, o tos srities profesionalai. Kad ir žodis žiniatinklis (angl. Web). Juk jau seniai internetas tapo ne tik žinių šaltiniu, bet ir atskira verslo ar pramogų šaka.

Tačiau su didžiausia problema susiduriama tada, kai skaitoma lietuviška literatūra, kurioje naudojami išversti terminai. Kažkada teko skaityti knygą anglų kalba, o po to pavartyti tą pačią knygą, išverstą į lietuvių kalbą. Beskaitant lietuvišką knygą susidarė įspūdis, kad tai ne ta pati knyga – daugelio terminų nesupratau.

Mano nuomone, lietuvių kalbininkai galėtų pasinaudoti kitų šalių praktika ir daugelį techninių terminų ne versti, o sulietuvinti (pridėti žodžių galūnes). Jeigu pačiam reikėtų pradėti skaityti techninę literatūrą (paprastai susijusią su kompiuteriais) lietuvių kalba, tikriausiai tektų išmokti daug naujų žodžių. Beje, pasinaudodamas Google Translate, patikrinau kaip verčiamas angliškas žodis Blog į kitas kalbas. Daugumoje kalbų buvo paliekamas tas pats žodis.

(Sephiroty Fiesta nuotrauka)

Atsimenate tą garsųjį A.Račo įrašą apie dundukus, apie kuriuos vėliau rašė ir Pipedija. Prisipažinsiu, kad perskaitęs šį įrašą pradžioje nesutikau su ten išsakyta nuomone. Tačiau lankydamasis naujienų portaluose ar forumuose ir skaitydamas kitų žmonių komentarus vis dažniau prisimenu šį A.Račo įrašą. Praeitą savaitę, besilankant vienos foto bendruomenės puslapyje už akių užkliuvo viena nuotrauka. Po ja vyko autoriaus ir vieno žmogaus diskusija, kurioje autorius teigė, kad nuotrauka graži, o kitas – kad nuotrauka prasta ir nekokybiška. Skaitydamas tokias diskusijas visada susimąstau apie jų beprasmybę. Todėl šiame įraše norėčiau išsakyti savo nuomonę apie interneto komentatorius.

Skaityti toliau

Pastarosiomis dienomis tinklaraščiuose po plačiai nuskambėjusių įvykių apie į teismą perduotą bylą dėl parsisiųstos Windows 7 operacinės sistemos ir Microsoft kompanijos pateikto ieškinio tai pačiai Linkomanijai, netyla diskusijos apie šiuos įvykius ir bandoma nagrinėti priežastis, kodėl nesutampa vartotojų bei autorių požiūriai į jų kūrinius. Pavyzdžiui, Džiugas pateikia keletą argumentą, kodėl apskritai tokia byla dėl parsisiųstos Windows operacinės sistemos yra nepagrįsta. O štai Paulius rašo, kad jis mielai nusipirktų naują Windows operacinę sistemą, jeigu tik ji kainuotų pigiau. Nesu teisininkas ir nenagrinėsiu, ar šiuo metu galiojantys autorių teisių apsaugos įstatymai atitinka realybę, tuo labiau, ar iškeltos bylos yra bent kiek pagrįstos. Manau, tai turi išsiaiškinti teisėsaugos institucijos. Tačiau šiandien norėčiau išsakyti savo nuomonę apie tai, kodėl išsiskiria komercinius produktus kuriančių autorių ir vartotojų požiūriai į kūrinius bei jiems nustatytą kainą.

Vartotojas

Vartotojas – tai žmogus, savo kompiuteryje norintis naudotis naujausiomis programomis, klausytis mėgstamų atlikėjų kūrinių, per namų kino sistemą žiūrėti filmus, skaityti knygas. Labai žmogiškas noras. Bet tuo pačiu vartotojas – tai žmogus, turintis ribotą pinigų kiekį, dažniausiai nepakankamą patenkinti visiems poreikiams (nusipirkti naujausias programas, knygas ar filmus). Todėl vartotojas ieško būdų, kaip patenkinti savo poreikius išleisdamas mažiausiai pinigų arba jų iš viso neišleisdamas.

Autorius

Autorius – tai žmogus arba žmonių grupė (įmonė), kurianti meno, mokslo, intelektualinius ar kitus kūrinius. Dažniausiai autoriaus pagrindinis pajamų šaltinis yra pajamos, gaunamos iš jo kūrinių. Autorius, kurdamas vieną kūrinį, dažniausiai ilgą laiką gyvena iš pajamų, gautų pardavus ankstesnį kūrinį. Pavyzdžiui, rašytojas vienerius metus rašo knygą ir visus tuos metus jis ir jo šeima gyvena iš pajamų, gautų už prieš tai parduotas knygas. Ir jeigu nekalbėsime apie didžiausias kompanijas, kurios daugiau ar mažiau gauna pastovias pajamas iš sukurtų kūrinių, autorius honorarą gauną tik vieną kartą. Jeigu pasiseka, tai dar gauna tam tikrą procentą nuo uždirbto pelno. Autorius, būdamas toks pats žmogus kaip ir mes vartotojai, nori valgyti, išlaikyti savo būstą ir automobilį, apsirengti, nusipirkti naujų daiktų. Todėl siekia, kad už jo sukurtą kūrinį būtų mokama.

Vartotojų ir autorių požiūrių skirtumai

Taigi vartotojas nori naudotis autoriaus sukurtu kūriniu už kiek įmanoma mažesnę kainą. Tačiau autorius būna užsibrėžęs mažiausią kainą, kurią jis norėtų gauti už parduotą kūrinį. Dažnai ta kaina net padalinus lygiomis dalimis kūrinio kopiją nusipirkusiems vartotojams pastariesiems būna per didelė. Laisvos rinkos sąlygomis ir esant konkurencijai kainas koreguoja vartotojai. Taip rašo visi ekonomikos vadovėliai. Tačiau praktikoje viskas yra kiek kitaip. Net jei įmonė pardavinėja tarkime pieną ir kaina bei kokybe konkuruoja su kitais pieno gamintojais, dažnai kainas koreguoja ne pieno vartotojai, o įvairūs barteriniai susitarimai tarp skirtingų gamintojų.

Tačiau autorių kūriniams, mano nuomone, laisvos rinkos ekonomikos dėsnių pritaikyti neįmanoma. Kiekvienas autorius stengiasi sukurti kažkuo unikalų kūrinį, todėl konkurencija čia neegzistuoja. Taip, vartotojas vietoje brangios, pavyzdžiui, naujausios “Hario Poterio” knygos, gali pasirinkti skaityti pigesnę arba nemokamą lietuviškų pasakų rinktinę. Arba vietoje naujausios Windows operacinės sistemos, gali pasirinkti naudoti nemokamą Linux OS. Tačiau tai nebus tas pats kūrinys, kurį jis norėtų naudoti. Ir nors vartotojai viešai deklaruoja, koks blogas ar brangus konkretus komercinis produktas yra, bet faktai rodo ką kitą. Kaip pavyzdį galima paimti Windows operacines sistemas. Vos tik išleidus naują šios operacinės sistemos versiją pasigirsta vartotojų nusiskundimų apie šios versijos trūkumus bei per didelę jos kainą. Tačiau atrodytų vartotojas galėtų rinktis vieną iš nemokamų Linux versijų, geriausiai atitinkančią jo poreikius. Tačiau statistika kalba pati už save. Remiantis paskutiniais Gemius Ranking duomenimis, Lietuvoje 99 proc. visų interneto vartotojų naudoja Windows operacines sistemas. Nors jau praėjo 20 metų nuo pirmos Windows OS išleidimo 1985 metais, bet taip ir neatsirado nė vienas rimtas konkurentas šiai operacinei sistemai. Taigi tai, ką viešai deklaruoja vartotojai, dažnai neatitinka realybės.

Kūrinių kaina

Vis dėlto pagrindinis klausimas išlieka – tai kūrinių kainos pagrįstumas. Nors šiuo metu kūrinio kainą nustato pats autorius (dėl tos pačios mano minėtos konkurencijos nebuvimo), tačiau kaip pasakė vienas klasikas “laikai keičiasi”. Autorių kūriniuose pastebima vis mažiau unikalumo, nes labai sunku sukurti kažką naujo. Bet diskutuodami apie kūrinius, vartotojai dažnai pamiršta, kad tie kūriniai neatsiranda kompiuteryje paspaudus vieną mygtuką. Jiems sukurti autoriai skiria savo laiko, įdeda daug pastangų ir intelektinės veiklos.

Kuo kūrinys mažesnis, tuo jo kainą apskaičiuoti paprasčiau. Pavyzdžiui, tas pats vienerius metus rašančiojo lietuvių prozininko pavyzdys. Įsivaizduokime autorius per metus parašo vieną knyga, kurią leidykla išleidžia 20 tūkst. egzempliorių tiražu ir pardavinėja po 30 lt už vienetą. Leidykla, pardavusi visas knygas, gauna 600 tūkst. litų pajamų. Tačiau, žinoma, ne visi pinigai atitenka rašytojui. Realu, kad jis uždirbs ketvirtadalį visų pajamų – 150 tūkst. lt per metus arba 12,5 tūkst. lt per mėnesį. Žinoma, uždarbis nemažas. Tačiau tuo pačiu ir gana didelė knygos kaina galutiniam vartotojui. Todėl kyla klausimas, ar ne per daug pinigų uždirba autorius ir leidykla? Ar būtų parduota knygų daugiau, jeigu ji kainuotų 10 litų? Tai klausimas, į kurį vienareikšmiškai atsakyti tikriausiai neįmanoma. Viena vertus, kiekvienas autorius už savo kūrinį nori uždirbti kiek įmanoma daugiau ir to pakeisti neįmanoma. Tiesiog pinigai šiuolaikiniam žmogui labai svarbūs. Kita vertus, autorius nori būti dar ir populiarus. Todėl galėtų jis visiškai atsisakyti leidėjo paslaugų ir savarankiškai knygą pardavinėti internete tarkime po 10 lt. tokiu būdu parduodamas daugiau knygos egzempliorių. Bet šioje situacijoje susiduriama su kitomis problemomis – knygos reklamavimu, vartotojų švietimu (kad skaitytojai sumokėtų už knygą, o ne tiesiog parsisiųstų ir ją skaitytų nemokamai). Rašytojas šiuo atveju savo noru užsikrautų papildomų problemų, kainuojančių nemažai laiko ir pinigų. Ir kažin, ar jis uždirbtų užsibrėžtą pinigų sumą. O dar labiau abejonių kelia tai, ar apskritai autorius, savarankiškai pardavinėdamas knygas, jas galėtų parduoti.

Su kompiuterinėmis programomis situacija yra sudėtingesnė. Visų pirma tuo, kad jas kuria ne vienas žmogus. Visų antra, programų kūrimas yra labai sudėtingas procesas, kuriam galioja atskiri programų sistemų inžinerijos principai. O programų sistemų inžinerija, kaip rodo praktika, neturi nieko bendro su klasikine inžinerija. Pavyzdžiui, statybų inžinerijoje viskas paprasta. Nori pastatyti namą – atlieki skaičiavimus, nupieši brėžinius, pasirenki medžiagas, pasamdai statybininkus ir po nustatyto laiko matai stovintį namą.

Didelių programų kūrime dalyvauja tūkstančiai darbuotojų. Nors neradau tikslių skaičių, bet manau, kad prie Windows 7 išleidimo galėjo dalyvauti apie 10 tūkst. Microsoft darbuotojų (įvertinant tai, kad Microsoft dirba apie 90 tūkst. darbuotojų). Kažkada “My Digital Life” bandė apskaičiuoti, kiek galėjo kainuoti Windows Vista operacinės sistemos sukūrimas. Ir gavo įspūdingą skaičių – 10 mrld. dolerių arba 25 mlrd. litų (palyginimui 2009 metų Lietuvos BVP sudarė 92 mlrd. litų). Nors tikslius šios operacinės sistemos sukūrimo skaičius žino tik ponas S.Ballmer ir jam artimi žmonės, bet jeigu tie 10 mlrd. dolerių bent kiek artimi tikrai sumai, tai sukurti Windows operacinę sistemą kainuoja tiek, kiek Bendrojo vidaus produkto sukuria ketvirtadalis Lietuvos gyventojų ir įmonių. Žinoma, vartotojas, naudodamasis naujausia Windows operacine sistema to negali suprasti. Kaip ir negali suprasti to, kad Microsoft yra pelno siekianti įmonė ir naujos sistemos kūrimui skirtus pinigus ji turi atgauti su pelnu. Ir šioje situacijoje negali būti kalbų apie operacinės sistemos pardavimus už 100 ar mažiau litų. Šią kainą nustato pats programų kūrėjas, nes tik jis gali geriausiai įvertinti, kiek vartotojų nusipirks naują operacinę sistemą, gali objektyviai nustatyti tikrąją jos vertę ir tai, ar ji atsipirks.

Išvados

Skaitydamas įvairių vartotojų straipsnius apie kūrinius, autorius ir pinigus, susidariau tokią nuomonę:

• Autoriai (ypač didžiosios kompanijos) bet kokia kaina stengiasi ginti savo interesus. Netgi Microsoft iškelti ieškiniai Linkomanijai ir jos vartotojams žvelgiant iš autorių pusės yra teisingi.
• Vartotojai nori naudotis naujausiomis programomis, žaisti naujausius žaidimus, skaityti naujausiais knygas. Tačiau visi nauji produktai jiems paprastai yra per brangūs. Be to, reikia įvertinti ir tai, kad aktyviausi interneto vartotojai, garsiausiai reiškiantys savo nuomonę, yra jaunimas, neturintis pastovių pajamų.
• Ar kūrinių, jeigu jie būtų pardavinėjami už daugeliui vartotojui priimtiną kainą, būtų tikrai nuperkama daugiau? O galbūt niekas nepasikeistų ir daugelis vartotojų toliau ieškotų būdų, kaip tuos kūrinius gauti nemokamai?
• Absoliuti dauguma vartotojų nepabando pažvelgti į autorius iš jų pusės ir nebando suprasti, kad bet kurį filmą, muzikos kūrinį ar programą sukurti kainuoja didelius pinigus.
• Visi komerciniai kūriniai yra kuriami su tikslu gauti maksimalų pelną. Todėl autoriai vangiai renkasi naujas pardavimo formas (supaprastintas pardavimas, mažesnė kaina, “įsigijimas, jeigu patiko”).

Mano asmenine nuomone artimiausiu laiku “mažieji” autoriai pabandys įsiklausyti į šiuos vartotojų norus. Tuo tarpu didžiosios kino kompanijos, leidyklos ar programų kūrėjai ieškos naujų būdų kaip apsaugoti savo kūrinius. Manau, nebe už kalnų tie laikai, kai naujausiomis programomis ar žaidimais bus galima naudotis tik prisijungus prie interneto, kad būtų galima patikrinti, ar vartotojas naudojasi legaliais kūriniais. Jeigu kompanijos pasuktų šiuo keliu, piratavimui galėtų būti užkirstas kelias. Bet ar taip atsitiks, parodys laikas.

Nors nesu teisininkas ir apie įstatymus mažai ką išmanau, bet nusprendžiau šiek tiek giliau pasidomėti apie autorių teises internete ir tų teisių pažeidimus. Tikriausiai visi sutiks su tuo, kad internetas yra ta vieta, kurioje labiausiai pažeidžiamos autorių teisės. Pradedant nuo mažo tinklaraščio autoriaus straipsnių platinimo be jo sutikimo, baigiant didžiosiomis kino studijomis ir išplatintais naujausiais jų sukurtais filmais. Nors didžiosios kompanijos savo teises labai atkakliai gina, tačiau kol kas tai yra tik “kova su vėjo malūnais”. Tačiau šie įrašai (jų tikriausiai bus 3) bus ne apie komercinių autorių kūrinių teises, o apie tai, ką mes patys sukuriame kasdien (parašome straipsnį tinklaraštyje, nufotografuojame kažką, sukuriame pasakojimą ir pan.) ir kaip patys naudojamės kitų autorių kūriniais. Pirmoje įrašų ciklo apie autorių teises internete dalyje apžvelgsiu autorių teisių rūšis.

Skaityti toliau

(Brit. nuotrauka)

Pastaruoju metu, skaitydamas straipsnius didžiausiuose šalies portaluose, susiduriu su situacija, kad dažnai pasitaiko tokių straipsnių, kuriuos skaitydamas įtariu, kad juose reklamuojama kokia nors įmonė, produktai ar paslaugos. Žinoma, tokia reklama – tai ne judantis interneto puslapio skydelis. Straipsnyje neparašoma, kad tai reklama, to taip lengvai neįžvelgsi. Tik iš bendro konteksto tai galima suprasti.

Tarkime, kad ir šis prieš mėnesį Lrytas.lt portale skaitytas straipsnis “Vagys į svetimą butą eina kaip į savo”. Jame žurnalistė kalbina du kalėjime sėdinčius patyrusius vagis, kurie pasakoja, kaip paprasta įsilaužti į bet kurio žmogaus butą ir jį apvogti. Visų pirma, vagių pasakojimas atrodo labai tendencingas, nes pasak jų neapsaugo niekas – nei šarvuotos durys, nei geros spynos, nei signalizacija. Logiškai mąstant, nieko nėra neįveikiamo, bet būtent šios priemonės laikomos vienomis saugiausių. Antra, žurnalistė, baigusi pokalbį su vagimis, pateikia straipsnio apibendrinimą – remdamasi “Lietuvos draudimo” duomenimis parašo, kiek ši kompanija apvogtiems klientams yra išmokėjusi pinigų. Labiausiai stebina tai, kad paminama tik vienintelė draudimo bendrovė. Todėl kyla įtarimas, kad šiame straipsnyje reklamuojama minėta draudimo bendrovė, o turto draudimas pateikiamas kaip bene vienintelė apsaugos nuo vagių priemonė. Įtarimą dar labiau sustiprina intensyviai vykdoma “Lietuvos draudimo” būsto turto draudimo reklamos kampanija, siūlanti vieną kvadratinį metrą būsto mėnesiui apsidrausti už 50 centų.

Tai tik vienas pavyzdys, tačiau tokių galima surasti daugiau. Viena aišku, kad internetinė reklama (kaip beje ir kitų formų) praranda savo didelę pardavimo galią. Tam didelės įtakos turi tokios reklamos naršyklėse blokavimo programos kaip AdBlock. Remiantis 2006 metų duomenimis, daugiau nei pusė visų interneto vartotojų savo kompiuteriuose buvo įdiegę reklamos blokavimo programinę įrangą. Kita vertus, reklama savo dabartine forma man primena gatvėje dalinamus lankstinukus – negalvodamas jį paimi, bet taip pat negalvodamas ir net neperžvelgęs turinio išmeti į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę. Todėl aišku ir tai, kad reklamos pardavėjai jau suprato šias problemas ir pradėjo ieškoti naujų reklamos būdų. Mano nuomone, straipsniai su užslėpta reklama kuo toliau, tuo labiau populiarės. Tokia reklama man primena istorijas apie 25 kadrą, kai daromas moksliškai neįrodytas poveikis žmogaus smegenimis ir jo pasirinkimui. Ypač didelę įtaką tokia reklama galima daryti paaugliams. Pavyzdžiui, paskelbti straipsnį apie naujausias drabužių madas, o pabaigoje įdėti nuotraukų su paaiškinimu, kokie gražūs yra konkretaus gamintojo drabužiai.

Esu optimistas ir tikiu, kad tokio tipo reklama gali išstumti dabartinius įkyrius skydelius interneto puslapiuose, sumažinti reklamos kiekį televizijoje ar gatvėse. Tačiau tuo pačiu esu realistas ir suprantu, kad tokio tipo reklama gali gyvuoti tik kaip priedas prie klasikinės reklamos. Ir labai bjaurus priedas, kuriam sukurti pasinaudojama socialine inžinerija ir kurios tikslas yra manipuliuoti žmonėmis, jų pasirinkimo įpročiais. Kita vertus, užslėpta reklama galėtų visiškai sugriauti ir taip jau menką pasitikėjimą žiniasklaida…

(Riccardo di Virgilio nuotrauka)

Kiek kartų teko susidurti su problema, kai užmiršote prisijungimo prie rečiau naudojamos interneto tarnybos slaptažodį? O dar blogiau, kiek kartų esate užmiršę prisijungimo vardą ar slapatažodį ir interneto tarnyba negalėjo jums į pašto dėžutę atsiųsti naujo slaptažodžio nustatymo nuorodos? Man teko, ir ne vieną kartą. Kažkada norėjau įdėti skelbimą populiariausiame Lietuvoje skelbimų portale, bet neatsiminiau nei prisijungimo vardo, nei tuo labiau slaptažodžio. Žinoma, galėjau sukurti naują vartotoją, bet žinojau, kad senojo vartotojo sąskaitoje buvo likę pinigų ir todėl nereikėtų mokėti už skelbimo patalpinimą. Čia man pagelbėjo vartotojų duomenų ir slpatažodžių saugojimo įrankiai, leidę greitai prisiminti prisijungimo duomenis. Todėl norėčiau pasidalinti su jumis, kokias programas galima naudoti prisijungimo duomenų saugojimui.

Skaityti toliau

(Juli Shannon nuotrauka)

Vystantis elektroninei komercijai ir atsiradus didesniam poreikiui sudaryti sutartis elektroniniu būdu, tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims svarbūs tapo siunčiamų duomenų autentiškumo užtikrinimo klausimai. Perduodant duomenis elektroniniais kanalais duomenų siuntėjas negali užtikrinti, kad duomenys, keliaudami nesaugiu elektroniniu kanalu (dažniausiai internetu), gavėją pasieks nepakeisti trečiųjų šalių. Be to, gavėjas turi būti tikras, kad gauti duomenys buvo iš tiesų sukurti to asmens, kuris nurodytas kaip autorius. Todėl tai buvo svarbiausios priežastys, paskatinusios siunčiamus svarbius duomenis pasirašyti elektroniniu parašu.

Šiame straipsnyje apžvelgsiu elektroninį parašą, jo infrastruktūrą, taikymus ir su kokiomis elektroninio parašo taikymo problemomis susiduriama Lietuvoje. Šia tema rašiau darbą baigdamas universitetą, todėl remsiuos tame darbe atliktu elektroninio parašo taikymo Lietuvoje tyrimu.

Skaityti toliau

Nutariau ir aš prisijungti prie Vienastoks sugalvoto žaidimo. Sugeneruotas skaičius – 33923. O pirmas vaizdas Google vaizdų paieškoje pagal šį skaičių buvo šis:

Nuotrauka paimta iš šios svetainės. Tiesa, savaitgalį ir pačiam teko fotografuoti krioklius. Tai toks mažas “atsitiktinis” sutapimas

Daugeliui pradedančiųjų tinklaraštininkų tikriausiai iškyla klausimų kaip į rašomą tinklaraštį pritraukti kuo daugiau lankytojų. Nors šia tema informacijos internete yra gausu, maža to, apie tai parašyta ne viena knyga, tačiau pradedančiajam lengva pasiklysti tokios informacijos gausoje. Todėl šiame straipsnyje apžvelgsiu pagrindinius būdus, kaip į tinklaraštį pritraukti kuo daugiau lankytojų ir pateiksiu patarimų, leisiančių padidinti tinklaraščio populiarumą.

Skaityti toliau