Evaldas Liutkus

Atrodo, žiema jau eina į pabaigą. Už lango oras kiekvieną dieną vis labiau šiltėja, o sniegas pamažu tirpsta. Su žieminiais rūbais darosi per šilta. Ant šaligatvių ir gatvių atsiranda upės vandens. Šiandien per kiemus eidamas link automobilio pastebėjau, kad turi atidžiau žiūrėti kur dedi kojas, nes gali įlipti į šunų paliktas krūveles. Kai buvo daugiau sniego ir visur balta, tos krūvelės labai aiškiai švietė sniege. Dabar jau sunkiau matyti. Nesuprantu keturkojų savininkų – nejaugi išvedant savo šunį į lauką pasivaikščioti sunku pasiimti maišelį ir surinkti tai, ką jis paliko. Norėjau nufotografuoti kaip atrodo šunų paliktos krūvelės kiemuose, bet pamaniau, kad neverta čia dėti tokio neestetiško vaizdo.

Apie artėjantį pavasarį praneša ir gatvės. Dabar turi važinėti žymiai atidžiau nei žiemą, nes įvažiavęs į duobę gali pamesti automobilio ratą. Kažkurią dieną per žinias kalbėjęs vieno automobilių serviso savininkas tik džiaugėsi duobėmis gatvėse – įlėkus į vieną gali tekti važiuoti į servisą taisyti važiuoklės. Ypač bjauru važiuoti sutemus, nes duobės pasislėpusios po pelkėmis ir jų nesimato. Važiuodamas iš darbo į namus jau beveik įsidėmėjau visas duobes gatvėse, todėl prieš jas pristabdau ir apvažiuoju. Beje, užuojauta važinėjantiems su žemo profilio padangomis.

Kažkaip jau pabodo ta pilkai balta žiema ir laukiu pavasario…

Vakar rašydamas straipsnį apie internetinius komentarus ne vieną kartą panaudojau žodį tinklaraštis. Prisipažinsiu, kad labai dažnai nesusimąstydamas blogus vadindavau tinklaraščiais. Tačiau šiandien susimąsčiau, kad šis žodis neturi nieko bendro su blogu – žodžiu, kurį kalbininkai, mano nuomone, netinkamai pabandė sulietuvinti. Visada stengiuosi rašyti taisyklinga lietuvių kalba, bet tokių žodžių kaip vaizduoklis (monitorius), žiniaitinklis (internetas), tarnybinė stotis (serveris) ar byla (failas) niekada neapsiverstų liežuvis naudoti gyvojoje kalboje. Tai kodėl turėčiau taip rašyti.

Žinoma, gerai kad kalbininkai stengiasi išsaugoti unikalią lietuvių kalbą. Tačiau bandydami sulietuvinti techninius terminus dažnai prasilenkia su elementaria logika. Manau, kad techninių terminų vertimu turėtų užsiimti ne patys filologai, o tos srities profesionalai. Kad ir žodis žiniatinklis (angl. Web). Juk jau seniai internetas tapo ne tik žinių šaltiniu, bet ir atskira verslo ar pramogų šaka.

Tačiau su didžiausia problema susiduriama tada, kai skaitoma lietuviška literatūra, kurioje naudojami išversti terminai. Kažkada teko skaityti knygą anglų kalba, o po to pavartyti tą pačią knygą, išverstą į lietuvių kalbą. Beskaitant lietuvišką knygą susidarė įspūdis, kad tai ne ta pati knyga – daugelio terminų nesupratau.

Mano nuomone, lietuvių kalbininkai galėtų pasinaudoti kitų šalių praktika ir daugelį techninių terminų ne versti, o sulietuvinti (pridėti žodžių galūnes). Jeigu pačiam reikėtų pradėti skaityti techninę literatūrą (paprastai susijusią su kompiuteriais) lietuvių kalba, tikriausiai tektų išmokti daug naujų žodžių. Beje, pasinaudodamas Google Translate, patikrinau kaip verčiamas angliškas žodis Blog į kitas kalbas. Daugumoje kalbų buvo paliekamas tas pats žodis.

(Sephiroty Fiesta nuotrauka)

Atsimenate tą garsųjį A.Račo įrašą apie dundukus, apie kuriuos vėliau rašė ir Pipedija. Prisipažinsiu, kad perskaitęs šį įrašą pradžioje nesutikau su ten išsakyta nuomone. Tačiau lankydamasis naujienų portaluose ar forumuose ir skaitydamas kitų žmonių komentarus vis dažniau prisimenu šį A.Račo įrašą. Praeitą savaitę, besilankant vienos foto bendruomenės puslapyje už akių užkliuvo viena nuotrauka. Po ja vyko autoriaus ir vieno žmogaus diskusija, kurioje autorius teigė, kad nuotrauka graži, o kitas – kad nuotrauka prasta ir nekokybiška. Skaitydamas tokias diskusijas visada susimąstau apie jų beprasmybę. Todėl šiame įraše norėčiau išsakyti savo nuomonę apie interneto komentatorius.

Skaityti toliau

Nežinau kaip jums, bet man šalčiai jau pabodo. Taip, gražu, kai visur balta ir kai sniegas būna nušviestas saulės. Taip, gali nufotografuoti gražių nuotraukų. Bet šalta. Labai šalta. Dabar jaučiuosiu kaip ankstyvą pavasarį, kai trūksta vitaminų. Kai esi suplanavęs nuveikti daug darbų, bet tiesiog nebėra jėgų arba tingisi kažką daryti. Esu pradėjęs rašyti keletą straipsnių blogui, bet taip ir nebaigiu – kažkaip nėra noro prisėsti ir pabaigti.

Šiandien Vilniuje tikriausiai buvo šalčiausia šios žiemos diena. Kaikur termometras rodė 29 laipsnius žemiau nulio. Buvo ir slidu. Prie Pedagoginio žiedo vienu metu susidūrė 13 automobilių. Ryte pačiam po ilgo laiko teko pasinaudoti troleibusu (nes automobilis atsisakė užsivesti), o iki ofiso miesto pakraštyje per šaltį teko dar klampoti per sniegą pievose, nes viešuoju transportu iki darbo nuvažiuoti sunku (beveik nevažiuoja viešasis transportas). Sušalau. Bet kartais naudinga pasivaikščioti. Taigi esu šiek tiek pavargęs, čia irgi mažai berašau. Laukiu pavasario O kaip jums, nepabodo žiema?

p.s. Klausimas automobilistams. Kaip nustatyti, ar jau atėjo paskutinioji akumuliatoriui. Šįryt bandžiau užvesti automobilį išmynęs sankabą, bet beveik nesigirdėjo starterio (šiek tiek bando suktis, bet po kelių akimirkų prietaisų skydelis užgęsta). Bet akumuliatorius iki šiandien į šalčius gerai reaguodavo. O galbūt problemos kuro padavimo sistemoje (kas nors ten užšalo)? Nes man atrodo, kad akumuliatorius sveikas – šviesos veikia, radijas irgi groja. Beje, akumuliatorius nekeistas nuo mašinos pirkimo (tarnauja antrą žiemą).

(ronnie44052 nuotrauka)

Nors neturiu televizoriaus (ne todėl, kad negalėčiau jo nusipirkti, bet todėl, kad man jo nereikia), bet kartais televiziją pasižiūriu per internetą. Vakar kažkaip netikėtai per TV3 šiek tiek žiūrėjau Chorų karus. Vieni dainavo geriau, kiti prasčiau. Bet kai pradėjo dainuoti Kazimiera Prunskienė duete su Edvardu Kaniava, nervai nebeatlaikė ir televiziją išjungiau. Suprantu, ne visiems gamta davė gerą balsą, bet jie viešai ir nedainuoja. Kai Prunskienė scenoje pradėjo žviegti, kilo keletas minčių apie įvairius šokių, dainių ar chorų konkursus.

Visų pirma, nesuprantu, kodėl keletą pastarųjų metų šie konkursai vis dar rodomi Lietuvos televizijose. Dabar tikriausiai kiekvienos televizijos garbės reikalas yra surengti “dešimtuką”, scenoje pastatyti šokančius ar dainuojančius žmones, prieš sceną – jų pasirodymą komentuojančius. Kiekvienoje televizijoje matomi tie patys veidai, o pačių konkursų mintis ta pati – pasirodymas, komisijos komentaras ir žiūrovų balsai. Negi Lietuvos televizijos nesugalvoja nieko naujo? Kur dingo pažintinės laidos? Kur išlikimo realybės šou?

Galima pagalvoti, kad tokį televizijų programų pasirinkimą lemia tie neaiškūs stebuklingųjų statistikos dėžučių turėtojai, formuojantys visuomenės nuomonę apie žiūrimiausias laidas. Bet man tai labiau panašu į televizijų bandymą taupyti – juk “dešimtuką” surengti visada pigiau nei investuoti į įdomios laidos kūrimą.

Antra kilusi mintis – tai bandymas į vieną bendrą masę sumaišyti profesionalumą ir menkavertį turinį. Niekaip nesuprantu kaip operos dalininkas gali būti sugretinamas su dainuoti nemokančiu. Kodėl televizijos vis dar groja radžius, zvonkes ir panašias nesąmones?

Iškėlęs šiuos klausimus sau, priėjau vieną atsakymą – tikriausiai televizijos programos skirtos ne mano amžiaus žmonėms. Tikriausiai reikia dar suaugti, kad galėčiau žiūrėti tokį šlamštą. Jeigu taip, tai aš niekada nenorėčiau suaugti, sėdėti ant sofos prie žydrojo ekrano ir stebėti chorų karus…

(Rimanto nuotrauka)

Lygiai prieš 19 metų, neseniai buvau atšventęs savo ketvirtąjį gimtadienį. Pakankamai didelis amžius, kad suprastum, kam reikalinga smėlio dėžė ar mediniai traukinukai, bet labai mažas amžius, kad galėtum kažką vertinti. Miglotai atsimenu, kad gulėjau lovoje ir žiūrėjau medinį televizorių. Rodė kažkokius tankus. Žmonės degino laužus. Vėliau gulėsi po tankais. Dėl kažko kovojo. Kažkuo tikėjo. Kažko norėjo.

Praėjus kažkuriam laiko tarpui tie įvykiai pradėti aprašinėti istorijos vadovėliuose. Su gausiomis iliustracijomis, tomis pačiomis tankų nuotraukomis. Daug faktų ir viena data – sausio 13 d. Tačiau faktai labai greitai užsimiršta, ypač pačiam nedalyvavus tuose įvykiuose. Ir lieka tik data, viena iš 365 metuose…

„XX amžiuje apie sienas buvo daug kalbama: Kinijos siena, Berlyno siena, „Pink Floyd“ siena, valstybės siena, Raudų siena, pasaulis be ribų, atvira visuomenė, susvetimėjimo sienos ir kitokios nesąmonės. Kad ir ką žmonės būtų norėję pasakyti, vienokiu ar kitokiu pavidalu jų kalboje slypėjo arba sienos baimė, arba baimė, kad sienos nebėra, ir nebus į ką atsiremti, nebus kam suversti bėdos dėl savo nelaimių, neryžtingumo ir nesėkmių.“ (Sigitas Parulskis, “Murmanti siena”). Taip, kaip rašo istorijos vadovėliuose, politinės sienos griuvo. Sugriuvus kažkam žmogus visada pasijaučia laisvas. O jeigu dar griūva ne tavo namo siena, tai ir laimingas. Tačiau niekada nesužinojau, kas tai yra laisvė. Tikriausiai visada tai man buvo savaime suprantamas dalykas. Todėl sunku įsivaizduoti, kokios sienos buvo griaunamos prieš 19 metų.

Apie sienas turėtų daug išmanyti statybininkai. Jeigu pažinočiau kokį tipą, statantį Angliją ar Airiją, būtinai paklausčiau apie laisvę ir sienas. Tokie daug išmano apie sienų tvirtumą. Tačiau tuo pačiu ir bijočiau, kad jis man gali atsakyti tais keliais man jau žinomais kitapus buvusios sienos parašytais žodžiais.

Paklausti apie sienas ir laisvę, žinoma, būtų galima ir jaunesnių už save, per valstybinių švenčių koncertus miesto aikštėse mosikuojančių išdalintomis trispalvėmis. Arba medinėje bakūžėje gyvenančios moterėlės, kuriai paštininkė kas mėnesį atneša 412 litų pensijos. Tikiu, kad pasakojimai būtų skirtingi. Jaunesniems sienos mažai rūpėtų, nes kad ir kaip keiktume statybininkus, bet nė viena jų statyta nepriklausoma siena dar nenugriuvo. Bet štai bakūžėje gyvenanti moterėlė tikriausiai pasakotų, kad medinės namo sienos jau baigia sugriūti. Ir nėra su kuo jų atremti. Nebe tas amžius, kad kažką ramstytum…

Nujaučiu, kad taip ir nugyvensiu savo gyvenimą, nesužinojęs, apie kokias sienas kalbama, apie kokią laisvę. Ir kiekvieną kartą mintyse kartosiu tą datą. Visai kaip koks amerikietis, garsiai žiaumojantis riebų kalakutą ir nežinia kam dėkojantis. Tačiau apie laisvę visada man daug ką pasakys šie rašytojo S.Parulskio žodžiai (nors parašyti ir ne Sausio 13-osios kontekste):

Kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas kaip tik rengėsi paskelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Tačiau moteris pasikvietė garažą tvarkiusį vyriškį ir jiedu aktą pasirašė anksčiau nei tautos išrinktieji. Staiga pasirodė moters teisėtas vyras, kuris neturėjo pasirodyti – parlėkė namo, tikėdamasis išgirsti signatarų balsus.

Vyras, žmona ir meilužis stovėjo prieš televizorių ir kartu su visa tauta giedojo Lietuvos himną, tačiau vyras šnairomis vis dėbčiojo į sofą, ant kurios buvo likusi dėmė. Dėmė priminė Lietuvos žemėlapio kontūrus.

Sigitas Parulskis “Murmanti siena”

Man labai patinka stebėti visada kažkur skubančius, besišnekučiuojančius, vaikštinėjančius, sėdinčius ar šiaip nieko neveikiančius žmones. Kiekvienas žmogus – tai atskira gyvenimo istorija. Kuo žmogus vyresnis – tuo ta istorija ilgesnė ir įdomesnė. Tačiau stebėdamas visiškai nepažįstamus žmones gali tik įsivaizduoti tą istoriją. Keistas dalykas ta žmogaus vaizduotė – iš tokių pašalinių dalykų kaip apranga, laikysena, turimų daiktų ar kalbėjimo manieros bando sukurti sutikto žmogaus istoriją.

Tačiau kas nutinka vaizduotei, kai gatvėje sutinka dešimtis vienodais juodais paltais apsirengusius, susiraukusiais veidais žmones? Tada vaizduotė nebesugeba sukurti dešimt skirtingų istorijų, nes supranta, kad geriau daryti apibendrinimus.

Vaizduotę reikia lavinti – stebėti naujus žmones, jų elgseną. Tačiau mūsuose vaizduotė labiau linkusi daryti apibendrinimus ir išvadas. Ilgainiui po daugybės apibendrinimų vaizduotė visiškai atbunka ir nebesugeba išskirti individo iš minios.

Nėra labai blogai daryti asmenines išvadas ir apibendrinimus. Tačiau kiek tarp mūsų vaiščioja komiksų herojų, kurių gyvenimą jau nupiešė dailininkas, o komikso teksto autorius sukūrė visą istoriją ir skaitančiajam pateikė aiškų herojaus gyvenimo apibendrinimą. Taip, komiksų herojams gyvenimas yra lengvas, jiems nereikia mąstyti. Už juos jau pamąstė kiti. Tačiau kas nutiks, kai visi tapsime komiskų veikėjais? Tada juk nebeliks herojų…

…Kartais norėtųsi kaip tas balandis išskristi iš tos pilkos lietuviškos kasdienybės. Keletą dienų sirgau, tai besigydydamas žiūrėjau televizorių. Seniai nebuvau patyręs tos lietuviškos TV pilkumos dozės…